„LEDŲ DIENA"

Senovėje didžiosios krikščioniškos šventės (Kalėdos, Velykos, Sekminės) būdavo švenčiamos net tris ar keturias dienas. Kaip rašo A. J. Greimas savo „Lietuvių mitologijos studijose" („Tautos atminties beieškant", 1990) pirmoji šių švenčių diena buvo krikščioniška, o pašventys - dvi ar net trys dienos visiškai „pagoniškos". Mat šiomis dienomis žmonės melsdavo, kad Dievas duotų gražų orą ir gerai javus užaugintų, apsaugotų juos nuo ledų.

Ledų diena buvo švenčiama paprastai, laikantis tam tikrų draudimų: nepajudinti žemės, nesutrenkti jos kokiu nors staigiu judesiu, nedirbti jokių lauko darbų. Tai Perkūno reikalaujama pagarba žemei, javų augimo ir brandinimo partnerei. Ledų dienos prisakymas: melstis, savo maldavimais įgyti Perkūno prielankumą kad jis saugotų žmonių naudą nuo negerovių.

Žemdirbystei galinčių kenkti gamtos jėgų sutramdymas kaimo visuomenei buvo toks svarbus, kad maldos „nuo ledų ir perkūnijos" buvo atliekamos kiekvienos didesnės šventės metu - per Petrines, Devintines, per Ilges, tik vietoj Perkūno vėliau imta maldauti krikščioniškąjį Dievą.

AR MOKAME PAJUOKAUTI? (pagal kalbininką J. Kabelką)

Liaudies kalboje daug kas juokiasi:

• juokiasi verdamos sukritusios bulvės,
• atšokęs bato padas,
• juokiasi puodas, kad katilas juodas.
•  Ieškai rakto, o raktas ant sienos kabo ir juokiasi.

Taigi juoktis sveika, jeigu juokiasi ne tik žmonės, bet ir daiktai. Ne veltui sakoma: juokais iš svieto neišvarysi. Paprasti Lietuvos žmonės nuo žilos senovės mokėjo ir skaniai pasijuokti, ir švelniai, neužgauliai pajuokauti. Liaudies išmintis moko: juokis iš mažo, o ne iš seno, mažas nebebūsi, o senam reiks būti. Arba: nesijuok, kai kitas virsta, pasijuok, kai pats pargriūsi. Iš tiesų mūsų kalboje yra daug juokaujamų posakių, kuriais, neįžeidžiant žmogaus, šmaikščiai pašiepiamos ydos, pasijuokiama iš tinginių, apsileidusių, molio motiejų...

Ar žinote, pavyzdžiui, kaip norima atkreipti dėmesį į netvarkingai vilkimą drabužį: žiūrėk, pro penktadienį ketvirtadienis kyšo. Kai pro praplyšusį drabužį nuogas kūnas matyti, sakoma: „Mėsininkas žiūri pro audėjos langą. Kai laikrodis netikslų laiką rodo, sakoma: tavo laikrodis jomarkus rodo ir panašiai. Reikia tik pasiklausyti vyresnių žmonių, kurie dar prisimena tokius pajuokavimus. Būtų gerai juos užrašyti.

Austė matoma nuo 30 min. iki 1:15 - šviesus taškuotas sijonėlis, kuodas surištas kaspinu

2012-06-10

Susigalvojome visa šeima pasivažinėti riedžiais (Segway), net septyniese. Daugeliui iš mūsų tai buvo pirmas kartas.

Aš primojoje gatvėje kritau...  , susimušiau galvą - iššoko nemažas gūzas. Susipainiojo mano riedžiai, pradėjo suktis, o išsigandau aš mašinos. Iš viso pirmasis kelias buvo nesaugus važiuojančiam pirmą kartą. Tai Vilniaus gatvė, pilna žmonių (18 val), pilna mašin: tai važiuot šaligatviu, tai gatve, - išsigandau būtent mašinos...

Vėliau Gedimino prospektu buvo visai smagu, paupiu iki Baltojo tilto, per aikštę, prospektu ir vėl Vilniaus gatve. Grįžtant jaučiausi drąsesnė. Numatytas maršrutas turėjo vesti į Trijų kryžių kalną, bet dėl visokių kliūčių (riedžiai atsijungė, kvietėme pagalbą) nebespėjome.

NORI TIKĖK, NORI NETIKĖK

Senovėje žmonės tikėjo esant įvairių ženklų, nuo kurių priklauso sėkmė arba nesėkmė. Kai kas dar ir dabar, nors ir labai netikėdamas, stengiasi vengti nepalankių ženklų. Antai, pasakodamas apie savo sėkmę, dažnas skuba pabelsti į medinį daiktą, kad sėkmė nenusisuktų.

Mūsų senoliai žinojo, kad yra gerų ir blogų ženklų. Pavyzdžiui, saulei leidžiantis pamatyti voratinklį ir jame esantį vorą-sėkmė tikrai neaplenks. Jei voras voratinklyje leidžiasi prieš pat nosį - reikia laukti gerų žinių.

Yra ir daugiau gerų ženklų; pavyzdžiui, rytą išeinant iš namų pamatyti krūtimi maitinamą kūdikį; gatvėje vienu metu sutikti tris vienuoles; šeštadienį netyčia sudaužyti puodelį; aplenkti šieno vežimą čiaudėti prieš valgį (laukia maloni staigmena).

Norint išvengti nemalonumų, reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui:

• jei aplinkybės verčia sakyti netiesą, reikia sukryžiuoti kairės rankos rodomąjį (smilių) ir didįjį (vidurinįjį) pirštus;
•  pamačius kelyje katę, paliesti juodą sagą;
•  skolinant pinigus, rankoje laikyti surūdijusią vinį;
• niekada nepradėti svarbių darbų penktadienį ar mėnesio 13 dieną.

SENI PRIETARAI (apie katę)

Ne viena žmona, pamačiusi grįžtantį namo vyrą labai blogos nuotaikos, paklausia: „Kokia katė tau kelią perbėgo, kad toks nusiminęs?" Ar iš tikrųjų katė yra visų bėdų priežastis? Kaip nuo jos apsisaugoti?

Ne visada katės elgesys reiškia blogą naujieną. Pavyzdžiui, jei katė letenėlėmis remiasi į lango rėmus ir vis žiūri pro langą, galima laukti svečių. Jei katė prausiasi, kandžioja save, irgi kviečia svečius.

Na, o jei katė pasitaikė kelyje - irgi ne visada reikia laukti bėdos. Pavyzdžiui, jeigu kelią perbėgo marga katė (kailis trijų spalvų), nėra ko bijoti. Žinoma, jeigu juoda katė perbėgo kelią, prietaringieji turėtų grįžti, nes gali kas nors nepasisekti. Kad prietaras nepaveiktų, reikia paimti medžio šakelę, karklo vytelę, perlaužti ją per pusę ir numesti į skirtingas puses: taip „perskiriamas" kelias. Galima apsisukti 360 laipsnių kampu ir eiti toliau.

Jeigu katė perbėgo kelią prieš automobilį, vairuotojas ir keleiviai turėtų galvos apdangalus apsukti 360 laipsnių kampu. Jei žmonės be galvos apdangalų (o šiais laikais dažniausiai taip būna), jei tikima prietarais, teks lipti iš automobilio ir patiems apsisukti.

Pagal literatūros vadovėlį, išleistą Kaune 1931 m. (Z.K.)

Patarlės - tai sklandžiai išreikštos tezės, taikomos įvairiems gyvenimo reiškiniams. Jos - žmonių išmintis, nes patarlėmis tauta pasisako savo tradicijas, potyrį, pasaulėžvalgą.

Turinio atžvilgiu patarlės iškelia aikštėn įvairių įvairiausių gyvenimo atvejų. Vienomis patarlėmis žmonės pasako, kurių gyvenimo tiesų, dėsnių yra pastebėję; pavyzdžiui:

1. Bendras arklys visada liesas.
2. Kur trumpa, ten ir trūksta.
3. Obuolys netoli terieda nuo obels.
4. Kur vėjas pučia, ten ir šakos linksta.
5. Varną ar prausk, ar neprausk - jis vis toksai.
6. Kieno galva, to ir valia.
7. Virbas nulūžta, virbų šluota nelūžta.
8. Ugnis negesinama išsiplečia.
9. Dėl ilgo liežuvio ne vienam ir dantys išgriuvo.
10. Kieno burna karti, tam ir medus nesaldus.
11. Gardus obuolys, kai nėra sargo

Kitomis patarlėmis aiškiai patariama, kas reikia ir ko nereikia daryti:

1. Ieškok kaip duonos - ir rasi.
2. Palengva eidamas, toliau nueisi.
3. Plėšk lunką, kad plyšta: kai prikeps, nebeįveiksi.
4. Lenk medį, kol jaunas.
5. Būk toks, koks nori rodytis - ir geras būsi žmogus,
6. Neteisk kito, kol jo kaily nesi buvęs.
7. Nenutvėręs už rankos, nesakyk - vagis.
8. Nekask kitam duobės: pats įkrisi.
9. Prieš vėją nepapūsi; prieš vandenį nepaplauksi.
10. Nebūk saldus, nebūk kartus: saldų nurys, kartų išspjaus.

Nemaža lietuviai turi patarlių ir apie Dievą, gerąsias ir piktąsias dvasias:

1. Viešpačiui Dievui esame visi lygūs.
2. Kas su Dievu, ir Dievas su tuo.
3. Nevaryk Dievo į medžius, nes paskui neišprašysi.
4. Vaikui krintant, angelas priegalvį pabruka; seniui puolant, velnias akmenį pakiša.
5. Eidamas su velniu obuoliauti, paliksi ir be krepšio, ir be obuolių.

Daugelyje patarlių minimi šventieji.

1. Iš tų pačių šventieji, iš tų pačių prakeiktieji.
2. Ne visada šv. Jono diena.
3. Kūrenas kaip šv. Jono ugnelė.
4. Lig šv. Jurgio turėk ir ožkai.
5. Nuo šv. Mataušo ir vanduo ataušo.
6. Šv. Ona - gera žmona: atvažiavo su šviežiu ragaišiu..
7. Nuo šv. Kazimiero pavaža krypsta.

Rečiau galima aptikti patarlėse mitologiniu elementų:

1. Nė saulės duktė jam neįtiks.
2. Šnypščia lyg žaltys, pieno negavęs.
3. Perkūno duktelė - skaisčioji gabelė.

Gerokai skiriama patarlėse vietos ir šeimos santykiams:

1. Kas tėvo motinos neklauso, valgo duoną sausą.
2. Motinos dūžis - sviesto gniūžis.
3. Maži vaikai kuprą laužia, o dideli širdį graužia.
4. Sūnus obuolius kremta, tėvo dantys atšimpa.
5. Sūnaus baramas, lipk ant krosnies, žento - nėšinkis laukan.
6. Duona ne marti: suvalgysi - ir nebėr.
7. Tarp dviejų nešiotojų vaikas be nosies.
8. Kad vaikas neverkia, motinai nerūpi.
9. Gyvenkim kaip broliai, mylėkimės kaip seserys.
10. Našlaičių ašaros akmenį perskelia.

Yra patarlių, susijusių su lietuvių tautos istorija ir jos santykiais su kitomis tautomis:

1. Ar eisi, luptas būsi, ar neisi luptas būsi (baudžiava).
2. Ką tu ten taip ilgai dirbi, kaip švedas ties Ryga.
3. Kas bus, kas nebus - žemaitis nepražus.
4. Baisiau už kryžioką nė velnias nemauruoja.
5. Vokietis ryja kaip arklys ir dirba kaip gaidys.
6. Vokietis juk lenda, lyg kiaulė per tvorą: juo muši, juo lenda.
7. Devyni gudai vieną ožį pjauna.

Reikia pasakyti, kad yra patarlių storžieviškų, o kartais ne aukštos ir moralinės vertės: juk žmonių yra visokių; visokių tad minčių jie išreiškia. Šit kad ir egoizmo idėjos patarlėse:

1. Miela brolis, miela sesuo - savi dantys dar mieliau.
2. Gėda ne dūmai: akių neišgrauš.
3. Pamislijęs šerk tėvo galvon.

Paprastai skiriamos patarlės nuo priežodžių. Pastarieji - lengvesnio turinio posakiai, neturį savyje gilesnės minties ir pamokomosios prasmės, pavyzdžiui:

1. Nei pakartas, nei paleistas.
2. Maudžia kaip dantį geliamas.
3. Kvailas per visą pilvą.
4. Kad tave Neris!
5. Akių pasiklausk!

Kitos patarlės (iš plėšomo 2002 m. kalendoriaus)